2014 birž. 7

Menininko mėgėjo ir profesionalus menininko priešprieša (II dalis)

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę čia.

Ši verslumo perspektyva pasiūlo visai kitą sistemą, pagal kurią galima vertinti kūrinius, kūrėjo darbą, karjerą, veiksmus. Ir didele dalimi šitie dalykai yra susiję su autoriaus reitingu meno rinkose, jo žyme istorijoje. Žemiau esanti analizė vadovaujasi ir tais dalykais, kurie nėra taikomi realybėje meno kūrinio įvertinime, tačiau pasiūlo labai naudingų, vertingų įžvalgų, kuriomis naudojosi Salvadoras Dali, Pikaso, Andy Warhol. Jų nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.

Paulius Šliaupa, "Šviesos refleksijos", 2014

Norėčiau panagrinėti vieno Lietuvos jaunojo tapytojo seriją iš komercinės pusės. Pauliaus Šliaupos „Šviesos refleksijas“. Tai vasario mėnesį atsidariusi paroda Šv. Jono gatvės galerijoje. Interviu su P. Šliaupa vasario 22 d. laidoje "Durys atsidaro" parodo, jog autorius labai atsidavęs šiai savo paveikslų serijos idėjai, ir, tikiuosi, jautė malonumą tapydamas ją. Nesiekiu peikti P. Šliaupos, noriu pagirti ir suteikti pasiūlymų šiuo straipsniu. Ypatingai šaunu, kad rodėsi televizijoje! Linkiu ir toliau siekti tokios puikios reklamos. Tad noriu atsiprašyti autoriaus ir pažvelgti į "refleksijas" iš neestetinės pusės. Nes iš tam tikros perspektyvos šių paveikslų, kaip produktų, aspektai yra skurdūs.


Andy Warhol, "Sidabrinės mašinos avarija (dviguba nelaimė)", 1963 

Kai pradedi galvoti linkme, įvardyta pirmojoje straipsnio dalyje, susiduri su plačiu pasaulėžiūros praplėtimu. Pateiksiu šitaip: kaip muzikantai, aktoriai yra tarpe tarp menininkų ir entertainer`ių, taip ir dailininkai. Principe. Kaip žmonės moka pinigus patekti į koncertą, ar į spektaklį, analogiškai žmonės ir įsigyja kitus meninius artefaktus. Didelė žiūrovų dalis nori būti sujaudinta. Nori, kad jų viduje išsiskleistų jausmų puokštė. Artisto dėmesys yra žiūrovui, o žiūrovo dėmesys artistui. Abipusis ryšys. Paprasčiau tarus, aš kuriu kažkam. Aš tapau paveikslą, kurį kažkas pasikabins ant sienos ir džiaugsis juo. Prieš tai - turės jį įsigyti iš manęs. Už nemenką sumą. Muzikos albumą, koncerto bilietą galima įsigyti už 50 Lt, o paveikslai kainuoja tūkstančius. Kuo mano paveikslas taip sujaudins žiūrovą, kad jisai jį įsigys už per metus sutaupytus pinigus? Kuo?


Li Yuan-chia, "Monocrominis baltas paveikslas", 1963

Požiūrio horizontai prasiplečia, kai supranti, jog klausimas nėra tik, ką aš noriu kurti? Klausimas ir kam aš kuriu? Ir į jį sutelpa visas naujas pasaulis. Ar tau patinka, ar jūs įvertinote, ar tave jaudina, ar tu susigraudinai? Ką aš padariau, kad jiems patiktų, kad jausmus suvirpinčiau? Kas juos emociškai paliečia?


Tadas Šarūnas, „Stormtrooper“, 2007-2011


Šiek tiek sugrįšiu prie kūrinio vertės. Ilja Laursas sykį televizijoje tarė, jog menininkams itin reikalingas verslumas, ir pateikė pavyzdį. Fotografas, siekiantis pagauti Islandijos ugnikalnio Ejafjadlojokudlio išsiveržimą, turi tenais nuskristi, išnuomoti sraigtasparnį, turėti brangią aparatūrą, ir rizikuoti. Ypatingai vertingi kadrai. Tokio įvykio negatyvai būtų brangiai perkami viso pasaulio žurnalų ir daugelio žmonių, kompanijų (kokią svarbą gali vaidinti toks kadras, galite pamatyti nuotaikingame filme "Volterio Mičio slaptas gyvenimas," kai "Life" žurnalo darbuotojas per visą pasaulį keliauja, ieškodamas paskutiniam žurnalo leidiniui pamesto negatyvo). Taipogi, išskirtinai aukštos kokybės ir didelio formato nuotraukų spauda kainuoja itin brangiai. O didelio gabarito meno kūrinių gabenimas po skirtingų šalių, miestų galerijas? Tado Šarūno nuotraukos ŠMC 2012 m. parodoje „Vietos karta“ mane sugriebė, be abejo, dėl daugelio dalykų, bet labai svarbus faktorius buvo jų dydis ir išskirtinė kokybė.

Robert Ryman "Be pavadinimo", 1961

Taigi, kiek reikia investuoti į Šliaupos paveikslų pagaminimą? Parodoje vyrauja mažas paveikslų formatas, ypatingai paprasta technika, nereikalaujanti meistrystės ar žinių tapyba, jokių rėmų, ir daugelis kitų elementų, kurie neleistų mėgėjui namuose pačiam pasidaryti tokius meditacinius paveikslus. Tai būtų paprasta ir kainuotų itin pigiai. Galima sakyti, jog Warhol "Sidabrinės mašinos avariją (dviguba nelaimė)" irgi paprasta pasidaryti. Tačiau atsirastų daugybė keblumų: užsakyti tokio dydžio rėmus, gauti tokius emociškai paveikius kadrus, juos tinkamai apdoroti, itin brangiai užsakyti paslaugas spaustuvėje. Pridursiu, kad tik žvilgtelėjus į darbą, labai aišku kokią istoriją jisai pasakoja, ir jaučiame stiprias emocijas.


Kazimiras Malevičius, "Baltas kvadratas baltame fone", 1918

Bet kopija yra kopija. Idėja yra svarbi. Idėja kainuoja. Warhol sugalvojo unikaliai panaudoti spaudą, išrado unikalią vizualinę raišką, ir, be abejo, realizavo daug itin paveikių kūrinių idėjų. Ar „Refleksijos“ yra unikalus produktas? Deja, konkurentų jam yra labai daug, kaip ir konkuruojančių paveikslų. Tokių kūrinių apstu pusę amžiaus ir šiame straipsnyje. Kažkada tai buvo nauja, inovatyvi, skandalinga, pasipiktinimą arba beatodairišką liaupsinimą sukelianti tapyba, bet tai buvo senai. Straipsnyje matote tik kelis, žinomiausius paveikslus, kurie vienaip ar kitaip primena Šliaupos seriją. Yra pilna kūrinių, kurie tapatūs ir teoretiškai, t.y. turintys tokią pačią misiją ir bruožus, kuriuos mūsų kolega tapytojas skelbia. Yra ir buvo autorių, kurie, pasak jų, tapė šviesa. László Moholy-Nagy, Dan Flavin, Robert Irwin, Keith Sonnier, Povilas Ramanauskas, visa šviesos meno kryptis, vyraujanti nuo viduramžių vitražų iki dabartinių šviesos instaliacijų. Tam tikrais atžvilgiais "Šviesos refleksijos" yra XX amž. viduryje atsiradusios balta ant baltos tapybos stiliaus tąsa ir nieko naujo nepasiūlo menotyrininkams bei meno pirkėjams. 

Povilas Ramanauskas "Introspekcija", 2012

Be abejo, Šliaupos paveiksliai turi kažko išskirtinio - paprieštarausiu autoriaus intencijai, ir teigsiu, jog serija yra artimesnė ekspresionizmui ir Lietuvos ekspresionizmo mokyklai, negu minimalizmo ar konceptualizmo tėkmėm, ar šviesos tapybai. "Refleksijos" yra savitos ir unikalios. Tačiau šią paveikslų seriją smukdo kontekstas, nes ne tik kad yra pilna panašių darbų, estetiškai ir teoretiškai, bet vyrauja kitokios tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje. Art Vilnius '13 perkamiausi jaunųjų menininkų Mykolo Saukos, Kristinos Norvilaitės, Kristinos Ališauskaitės, Eglės Ulčickaitės darbai ryškiai skiriasi nuo aptariamos serijos.

Kristina Ališauskaitė, "Betoninės kelnės", 2009

Tikiuosi, ateityje aprašysiu plačiau aptariamą komercinę paradigmą. Aš, dėl aiškumo, panaudojau tokį terminą, bet į jį įeina ne vien tik blogasis žodis „komercija“, bet dizaino metodika, būtina taikomiesiems menams ir kitoms kūrybinėms sritims... Įeina ir verslumas. Jo, kaip vertybės, trūksta mūsų menininkų socialinėje strata. Nieko stebėtino - buvusi Tarybų Sąjungos santvarka ypatingai neigė šitą ir susijusius įgūdžius. To palikimas atsispindi ir šiandieninėje nepriklausomos Lietuvos kultūrinių vertybių sferoje. Tačiau laikas keistis, laikas domėtis, mokytis. Verslumo skatinimu plačiai užsiima LR vyriausybės užsakytos socialinės reklamos ir kiti įvairūs projektai. Noriu patriotiškai prisijungti prie jos ir pasakyti, jog verslumas nėra vertybė tik komerciniam pasauliui! Profesionaliam menininkui irgi reikalingas verslumas!

Noriu kuo nuoširdžiausiai paskatinti kolegas, kad pradėtų mąstyti ne tik apie tai, ką dėstytojai iš mūsų norėjo (nori), bet ko nori ta auditorija, kuriai jūs skiriate savo kūrybą. Iš kurios jūs tikitės uždirbti duonai, drobei ir dažams!
________________________________

Šis įrašas yra straipsnio antra dalis. Pirmąją dalį rasite paspaudę šičia.



2014 geg. 6

Vieno vakaro piešinys

Žaviuosi greitais ir su didele energija atliktais renesanso ir Prancūzų akademizmo meistrų piešiniais,.Stengiuosi iš to mokytis ir piešti vis greičiau ir greičiau, nenaudojant trintuko, kad  matytusi ir greitos "ieškančios" linijos, kurios palikę teisingą kontūrą, veliau su didele energija į jį sugrįžtų, taip sustiprindamos piešinio gyvybę ir judesį.  Piešdamas šį piešinį užtrukau apie dvi  valandas, tačiau didžioji dalis laiko buvo praleista piešiant veidą, kuriam taip pat stengiausi suteikti nuotaiką.  Žemiau rodau savo piešinį ir keletą darbų apie kuriuos galvojau piešdamas.

 
Atlikta ant tonuoto popieriaus rudu pieštuku.



Jean Auguste Dominique Ingres
Jean Auguste Dominique Ingres

Annibale Carracci


2014 bal. 5

Menininko mėgėjo ir profesionalus menininko priešprieša (I dalis)


Pasiūlysiu tam tikrą perspektyvą, kuri parodo takoskyrą tarp profesionalaus menininko ir mėgėjo. Tai nėra menininko vertinimo sistema, bet gali, retsykiais, suteikti informacijos ar tam tikrų, bet ribotų, dailės kūrinių vertinimų, įžvalgų kūrėjams. Noriu paagituoti informaciją, kurios trūksta jauniems (ir ne tik) Lietuvos menininkams (ir ne tik).

Force129 Jean-Michel Basquiat portreto studija, 2011

Asmuo, turintis menininko dvasią, siekia kurti. Ir to siekia didelę laiko dalį, kaip Jean-Michel Basquiat. Jį įsivaizduoju su aliejiniais dažais suteptais dredais tapantį paveiklus, duris, viską: ne žmogus, o didžiulis vaikščiojantis teptukas! Tačiau ką reikėtų akcentuoti, tai jog jisai pasiekė lygį, kad jam užtektų pinigų dažams, ne vien tiktais tapant, užsidarius studijoje. Pavyzdžiui, Jean-Michel reguliariai rodėsi televizijoje, apsiėmė groti grupėje (nemokėdamas groti), pastoviai tapydavo renginiuose, lankydavosi jaunųjų mados dizainerių renginiuose, kituose vakarėliuose, kūrė vardą ("brendą"), skleidė grafiti užrašus, bendradarbiavo su Andy Warhol, siekė bendravimo su Robert Rauschenberg, David Bowie. Visa tai padėjo jam išreklamuoti savo vardą, kūrybą, būti priimtam prestižinių galerijų. Jean-Michel, dėvintį aptaškytą dažais Armani kostiumą "Times" viršelio nuotraukoje, neversliu nepavadinsi.

Jasper Johns, "Baltas taikinys", 1957

Menotyrininkas, meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis dar 2007-ais metais rašė "Verslo Žiniose", jog kritikuoti meno rinkos suvokimą Lietuvoje, menininkų saviizoliaciją, ir kitas ydas buvo tapę banalu. Daug apie tai rašyta. Dar daugiau parašyta ir po to. Deja, Parulskio skleidžiamos meno pasaulėžiūros vis dar su žibintu reikia ieškoti kai kuriose Lietuvos meno aplinkose. Jose visas dėmesys skiriamas "aukštajai" kūrybai, savo jutiminės sielos ieškojimams, estetinei, giliai korifėjų dvasinei analizei. Taip nagrinėjamas didingo dailininko potėpio žaismas, taip giliai lendama, lyg regėtumėme kolonoskopijos vaizdo medžiagą iš autoriaus tiesiųjų žarnų. Ne veltui senųjų meistrų amžiuose tikėdavo, jog žmogaus sielos ir energijos rezginys buvo pilve. Plaukiojimas tokiuose giliuose romantizmo vandenyse apneša akvalangą autoriaus grynųjų jausmų potėpiais. Visas dėmesys - jo "vidinei virtuvei".

Robert Rauschenberg, "Baltas paveikslas", triptichas, 1951

O kiti dalykai yra labai svarbūs. Ką reiškia Sergėjus Ivanovičius Ščiukinas, Salon d'Automne impresionizmo, post-impresionizmo srovių tapytojams? Ar ne Andy Warhol dėka pasaulis pamatė Jean-Michel Basquiat? Ar Kandinskis būtų toks žinomas jei ne jo etatas Bauhause ir jo tekstai, kaip "On the Spiritual In Art"? Kas yra dailininkas be galerijos? Ir kas yra galerija be menininkų? Paskutinieji du klausimai buvo (ir dar didele dalimi tebėra) teiginiai apie Lietuvos meno pasaulį.


Labai svarbu suprasti, kad savo, kaip menininko, karjeros vystymas nėra vien kūrimas tai, ką tu nori, kaip tu nori, kada nori. Šitokia paradigma apibūdina mėgėją, ne profesionalą*. Tenka užsiimti įvairiausiomis veiklomis, ir skirti joms tiek pat laiko, gal net daugiau, negu kiek skiriate savo aistroms. Tai yra siekti matomumo: skolinti ar dovanoti paveikslus, lįsti į renginius, megzti pažintis, vaidentis žiniasklaidos priemonėse, rūpintis reprezentacija, bendradarbiauti, skverbtis į parodas, bendrauti su galerijomis, t.t.. Siekti pragyvenimo: ieškoti fondų, rašyti projektus, atlikti užsakymus, siūlyti paslaugas, dalyvauti konkursuose, t.t.. Mėgėjui terūpi pareiga sau, o profesionalas susiduria su pareigomis kitiems.

Veikiant kitų asmenų sferoje, atsiranda patirtis ir žinios, orientuotos į kitus. Atliekant užsakymus, mes visi susidūrėme su užsakovo prašymais, jų vizijų diktavimais, ar reikalavimais. Turime mokėti įgyvendinti kažkieno norus, taip, kaip jiems tai patiktų vardan pragyvenimo, vardan meno. Dažnai reikia lankstumo - mokėti padaryti ne tik taip, kaip mes norėtumėme, bet kaip nori ta aplinka, į kurią kreipiamės. Ar tai būtų viešas konkursas, ar dvaro freskos užsakymas. Lankstumas, gebėjimas identifikuoti poreikius, kontaktas, profesionalumas - visa tai, ir dar daugiau, įeina į šiandien Lietuvoje dažnai skambantį žodį "verslumas", kurį Lietuvoje pastaruoju metu labai dažnai girdime socialinių reklamų ir kitų verslumą skatinančių projektų dėka.


Patricia Piccinnini, "Elniai", 2009

Net jeigu esi pasaulinio garso ir pagarbos menininkas, kurį kviečia į bienales, dar nereiškia, kad pilnai išgyveni iš "tikrosios" kūrybos. Daug šiuolaikinių garsių menininkų studijų, pavyzdžiui, Patricijos Piccinini, neišgyvena iš projektų, kvietimų, ir iš tos kūrybos, kuri ją labiausiai domina. Visos studijos gyvavimo pagrindas susideda iš skulptūrų užsakymų, kurios mažiau žinomos šiuolaikinio meno kontekste. Viena jos perkamiausių serijų yra itin žaismingi, šmaikštūs mopedai-gyvūnai, elgiantys kaip elniai**.

Kadras iš J. Vaitkaus pastatyto "Eugenijus Oneginas" spektaklio. Maskvos J. Vachtangovo teatras.


Teatro ir kino maestro Jonas Vaitkus "Laisvosios bangos" radijo eteryje laidoje atsakė šitaip į klausimą apie kūrybinę laisvę jo vadovaujamame teatre: "Niekada nebuvo tos laisvės ir nebus tokios, kokios norisi. Tiesą pasakius, nesvajoju apie tai. Man svarbu, kad aš turėčiau kontaktą su trupe, su žiūrovu. Mes šitą teatrą per 6 metus atvėrėme ir lietuvių žiūrovui. Mes baigėme su tuo uždarumu<...>"***

Daugybė kitų garsių menininkų, nepaisant savo meistriškumo, siekė matomumo. Salvadoro Dali, Pikaso, Andy Warhol nepavadinsi saviizoliuotais menininkais, nesukūrusiais ypatingai prestižiškų vardų ir palikimo. Jų keliai į galerijas ir šlovę grįsti ne tik dažais.


Pirmos dalies pabaiga. Antroje dalyje ponagrinėju vieną Lietuvos jauno tapytojo paveikslų seriją iš praktinės, komercinės pusės. Spauskite čia. Tuo pačiu paaiškės, kodėl straipsnyje figūruoja Jasper Johns ir Robert Rauschenberg kūriniai.
_______________________________________

* XX amž. pab. meno teorijos išlukšteno tikrosios kūrybos esmę, kuri nėra susijusi su profesionalumu. Vadovaujantis jomis, galime pastumti šį straipsnį nuo meno toliau ir sakyti, jog kalbame apie kitus dalykus, ką menininkai daro ar turėtų daryti.

** Patricia Piccinini, Kauno dailės instituto studentų seminarai 2013 m. Kauno bienalės projekto metu.

*** Audrio Antanaičio, Dovilės Servienės interviu su p. Jonu Vaitkumi. "Ant bangos" 2013 kovo 19 d.. Laisvoji banga radijo stotis.







2014 kov. 18

Vyžos

"Vyžos" - aliejiniai dažai ant drobės. 80x60cm

Procesas.

Detalė

      Vyža (vyžas) – iš karnų pintas bekulnis apavas. Vyžoms pinti naudojo išmirkytas liepos, gluosnio, kartais ir karklo karnas. Karnas lupdavo pavasarį medžiams sprogstant. Prie kojų tvirtinamos apyvarais – kanapinėmis, lininėmis arba odinėmis virvutėmis. Žieminės vyžos būdavo ilgesnės ir platesnės, kad galima būtų apsimauti dvejas ar trejas kojines. Tų vyžų vidurį dar lopydavo milu ar oda, kad jos būtų šiltesnės ir nebyrėtų sniegas. Vyžas pindavo daugiausia vyrai.

Šniūriukams vyžoms būdavo nupinamos virvelės iš linų. Vyžą audavo ne ant plikos kojos, ale ant kojinės ar autų (skudurus tokius apsivynioja aplink kojas). Prilupdavo medžio žievių ilgais kasnykais. Vyžus gamindavo diedukas. Pridėdavo auseles, per jas perkišdavo virvelas. O kam reikėdavo ženytis – patys ieškodavo. Bagotas – su bagotu, važiuotas – su važiuotu, o vyžuotas – su vyžuotu.

2014 kov. 6

Naujausi paveikslai. Portretų piešimas ir tapyba, dujokaukė

Portretu piesimas

 "Diana"
40x30cm. grafitas ant popieriaus.


Eksperimentavau su nauju piešimo būdu: realistinių akademijų metodu. 1) nusipiešiau kruopštų linijinį piešinį, kuriame didelį dėmesį kreipiau į proporcijas ir šešėlinę ribą. 2) Piešiau apšviestą veido pusę, stengiausi realistiškai modeliuoti formas grafitu 3)balansavau tonaliai visą piešinį, stengiausi neišbaigti viso piešinio vienodai.


"Dujokaukė" 40x35cm.  aliejus ant kartono


"Mieguista" 40x35cm.
aliejus ant kartono

tapyba krasuckas

"Sėdinti" 50x60cm.
aliejus, kartonas


 "Skipis"
29cm x 40cm. grafitas ant popieriaus.


Piešinio progresas / pamoka.

2014 saus. 31

Iš eskizinės

Kad ir kur eičiau, kad ir kur keliaučiau, visada su savimi turiu bent vieną eskizinę, kadangi neretai, staiga atsiranda laiko ką nors greitai paeskizuoti, pastudijuoti ir pan. Tam puikiausiai tinka itin maža knygelė ~10x16cm.
Pasidalinu keliais piešiniais iš jos.